Į pradžią
Lietuvos kaimo
bendruomenių sąjunga
Į pradžią Svetainės žemelapis El. paštas
2012-09-26  

“Duonos kelias - nuo grūdo iki stalo“

Rugsėjo 21 dieną Zanavykų krašto muziejuje (Šakių seniūnijos Girėnų kaimas) vyko tradicinis edukacinis renginys „Duonos kelias nuo grūdo iki stalo“. Renginys, kaip įprasta, buvo orientuotas į jaunesnės kartos rajono moksleiviją. Tačiau renginys sudomino ir vyresnio amžiaus žmones, o jį pagerbė rajono vadovai, į Seimą kandidatuojantys politikai.

Lietuviai nuo seno garbino duoną, suteikė jai stebuklingų galių. Tokio žinojimo vedini, rugsėjo 21 dieną į tradicinę, jau dešimtąją, duonos šventę „Duonos kelias nuo grūdo iki stalo“ Zanavykų krašto muziejaus kiemelyje rinkosi tiek duonos kepėjos, tiek jos ragautojai, tiek tradicijų puoselėtojai.
„Noriu pasidžiaugti, kad mokiniai, mokytojai, bendruomenės žmonės kasmet aktyviai susirenka į šią etnokultūrinių krašto tradicijų puoselėjimo šventę. O juk buvo laikai, kai žmogus be duonos vargiai galėjo išgyventi. Šiais laikais maisto produktų pasirinkimas – didžiulis, mes tikrai galime išgyventi ir be duonos. Be duonos tiesiogine šio žodžio prasme. Tačiau šiandien negalime gyventi be to, ką duona simbolizuoja ir be žinojimo, kaip lietuviai duoną mylėjo senovėje. Tam, kad ant stalo būtų padėtas duonos kepalas, turi būti nueitas ilgas kelias“,- prisiminė renginio organizatorė, Zanavykų krašto muziejaus etnologė Rima Vasaitienė.



Vyresnės kartos renginio dalyviai priminė: norint ant stalo turėti duonos kepalą, pirmiausia reikia suarti žemę, paskui ją suakėti. Po to atvežti iš tvarto mėšlo, jį iškratyti, vėl suarti, tada atsivežti iš svirno rugių, pasėti, pasėtus suakėti ir laukti, kada grūdai sudygs. Sudygusius rudenį ir pavasarį prižiūrėti, kad dirvose neatsirastų vandens. Jei atsiranda, reikia iškasti griovelius ir jį nuleisti. Kai rugiai noksta, reikia juos prižiūrėti, kad nepernoktų ir neišbyrėtų grūdai. Prinokusius rugius nupjauti pjautuvais, surišti į pėdus, sustatyti į gubus, kad išdžiūtų. Išdžiūvusius suvežti į kluoną, sukrauti į šalines, paskui, suklojus ant laito, iškulti, iškultus, išvėtytus sunešti į svirną ir supilti į aruodus. 
Ruošiantis kepti duoną reikia atnešti rugių į pirkią, papilti ant krosnies arba iškūrentoje krosnyje, kad jie išdžiūtų. Išdžiūvusius sugrūsti piestoje, išsijoti per rėtį arba išvėtyti niekotėlėje (geldoje). Šitaip apdorotus rugius sumalti girnomis. „Kepant duoną reikia pašildyti vandens, atsinešti duonkepę, užmaišyti tešlą ir pastatyti rūgti. Išrūgusią tešlą išminkyti ir palaikyti kol pakils. Kai krosnis išsikūrens, padaryti duonos kepalus ir juos pašauti į krosnį. Iškepusią duoną galima valgyti. Tai šitaip daroma duona“,- susirinkusiems ne tik pasakojo, bet ir gyvai, pasitelkę senuosius padargus, demonstravo muziejaus darbuotojai. 
Toks nelengvas duonos gimimo kelias primena žmogaus gyvenimo, dvasinio tobulėjimo kelią, todėl duona ir yra tokia sava. Apie ją net kalbama lyg ji būtų pusiau žmogus. Pavyzdžiui, sakoma: „verkia duonelė tinginio valgoma“. Dar teigiama, kad duona slepia gyvenimo ir mirties paslaptį. Ji – tarpininkė tarp dviejų pasaulių, padedanti žmonėms „susikalbėti“ su protėvių vėlėmis. Pasėtas grūdas turi pirmiausia numirti tam, kad vėl atgytų ir iš jo išaugtų daigelis. Todėl buvo manoma, kad rugio daigas atneša žinią iš mirusiųjų pasaulio.
Štai kodėl iki dabar išlikęs paprotys po Kūčių vakarienės nakčiai ant stalo palikti duonos vėlelėms vaišintis. Duona - tai visų pirma gyvenimo simbolis. Teigiama, kad mąslus žmogus, ragaudamas duonos kasdieninės, savo burnoje jaučia gyvenimo skonį. Duona nuo seno buvo gerovės, laimės, vaisingumo simbolis, magiška priemonė apsisaugoti nuo pikto. Ji buvo ypatingai gerbiama ir tausojama. Nuo stalo nukritęs duonos kepalas laikytas nelaimės ženklu, nes „ant jo velnias joja, todėl angelas verkia“, vadinasi teks laukti barnių, nes pažeista tvarka. Apie tai, kad duona plačiai minima seniausiame liaudies kūrybos žanre - smulkiojoje tautosakoje, sutartinėse, sakmėse, tikėjimuose, kalendorinėse bei agrarinėse apeigose - papasakojo Šakių „Varpo“ vidurinės mokyklos etnokultūros būrelio mokiniai Evelina Kudirkaitė, Sandra Tarutytė, Miglė Staugaitytė, Monika Jokubaitytė ir moksleivė Šarūnė Vizgirdaitė. 
Renginio vedančiosios Paulina Mockaitytė ir Rugilė Bitautaitė pasidžiaugė, kad visi, kurie atėjo į muziejaus kiemelį, turėjo puikią galimybę pamatyti, kaip tikslai, išlaikant, kyla ir vėl leidžiasi spragilai kuldami grūdų varpas; išvysti grūdų niekojimą, valymą geldoje ir jų valymą arpu; malimą girnomis; kaip piestoje grūdama grucė ir sužinoti, kas yra toji grucė.
Įvairių duonos gaminių degustaciją pristatė senųjų papročių ir tradicijų tęsėja, tautinio paveldo puoselėtoja UAB „Gulbelės“ kepyklėlė, kepėja - kepyklos direktorė Vilija Dovydaitienė ir vadybininkė Vaida Blekaitytė. Plačiai ir aidingai skambėjo kanklės atliekant įvairius kūrinius, kuriuos atliko Šakių rajono meno mokyklos kanklininkių ansamblio merginos, jų vadovė Audronė Adomaitienė. Padėka mergaitėms ir jų mokytojai Audronei Adomaitienei už šio tradicinio instrumento ir tautinės muzikos populiarinimą.
Mažieji renginio lankytojai dūko ir žaidė įvairiausius žaidimus, nes linksmą žaidimų skrynią atvėrė Šakių kultūros centro režisierė Gražina Guzovijienė. Nuo šventės pradžios visiems griežė Girėnų kaimo kapela, kuriai vadovauja Antanas Sperauskas. Po visų darbų ir atrakcijų muziejaus darbuotojai visus pakvietė pasivaišinti rudens gėrybių sriuba, kurią išvirė Onutė Mureikienė ir Rima Mockevičienė. Į šią tradicinę šventę duonai pabandyta pažiūrėti šiuolaikinio žmogaus akimis. Žinant, kad daugelio namuose jau yra puoselėjamos savos duonos kepimo tradicijos, renginyje kviestos dalyvauti šeimininkės, kepančios šiuolaikinę duoną: baltą, juodą, pagardintą džiovintais vaisiais, riešutais ar uogomis. Jos pristatė pačių keptą duoną, pyragus, bandeles, sausainius ir čia pat vaišino šventės dalyvius.
Kaip ir kasmet, taip ir šiemet į šventę atvyko ir rajono valdžia. Rajono meras Juozas Bertašius, vicemerė Rima Rauktienė, rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičiene, Šakių ligoninės vyr. gydytojas Algirdas Klimaitis sveikindami organizatorius pritarė, kad duonos kepimas namuose buvo didelė šventė ir garbė šeimininkei, atliekančiai sunkų darbą. Jie dėkojo organizatoriams už liaudies papročių ir tradicijų propagavimą integruojant į šiuolaikinius edukacinius muziejaus renginius, kad ypatingą dėmesį skiria duonai ir kad lietuviškos tradicijos skiepijamos jaunajai kartai. Edukacinės kultūrinės šventės “Duonos kelias - nuo grūdo iki stalo“ metu buvo akcentuojama ne tik duonos kepimo tradicijos, bei senieji darbo įrankiai, bet ir tai, kaip kelyje turi elgtis ir atrodyti saugus pėstysis. Minėto renginio metu moksleiviams, jų mokytojams, tėvams, bei kitiems šventės dalyviams buvo išdalinta apie 400 saugaus eismo priemonių. Kiekvienam paaiškinta ir primintos saugaus elgesio taisyklės, labiausiai juos domino atšvaitai ir skrajutės. Buvo akcentuota, kad tik nuo mūsų pačių priklauso eismo saugumas, jei kiekvienas žinosime reikalavimus bei laikydamiesi jų išvengsime skaudžių eismo nelaimių.

R.Vasaitienė

 

  

 
Atgal   Spausdinti  

© Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga. Visos teisės saugomos.  Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.