PILIETIŠKUMAS,  KAIMYNIŠKUMAS,  SAVIVALDA  (apie Nacionalinės bendruomenių sąjungos steigiamąjį susirinkimą ir ne tik)

 

Šie žodžiai ir jiems atitinkančios mintys skambėjo 2010 m. kovo 27 d. Kaune, Žemės ūkio rūmuose organizuotame Nacionalinės bendruomenių sąjungos steigiamąjame susirinkime. Tai- neeilinis įvykis Lietuvos bendruomenių sąjūdyje. Trys didelės bendruomenių asociacijos (Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga [LKBS], Kauno bendruomenių centrų asociacija ir Vilniaus bendruomenių asociacijos) susijungė į vienijančią organizaciją. Minėtosios atskiros trys asociacijos (juridiniai asmenys) veiks kaip ir anksčiau. Tačiau Nacionalinė bendruomenių sąjunga atliks didelio „skėčio“ funkcijas, t.y. padės apsaugoti dar negausias kaimo ir miesto bendruomenes nuo nepalankaus politinio arba administracinio „klimato“ mūsų šalyje ir tuo puoselės pilietinės visuomenės ir tikrosios savivaldos plėtrą mūsų šalyje.

Pagrindiniai naujosios organizacijos strateginiai tikslai – pilietinės visuomenės kūrimas bei pilietiškumo ugdymas, bendruomeninio judėjimo, savivaldos stiprinimas. Tikimasi, kad tai padės sumažinti atotrūkį tarp valdžios ir vadinamųjų paprastų žmonių bei atskirtį tarp miesto ir kaimo.

 Kodėl važiavome į steigiamąjį susirinkimą ir kodėl tikslinga dalyvauti Nacionalinės bendruomenių sąjungus veikloje?

Antalieptės kaimo bendruomenė, Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomeninė santalka bei Sadūnų kaimo bendruomenė yra Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos narės. Šių eilučių autorius yra LKBS valdybos narys. LKBS kvietimu važiavome į steigamąjį nacionalinės organizacijos  susirinkimą. LKBS yra savarankiška, šalyje įregistruotų ir veikiančių kaimo bendruomenių sąjunga, koordinuojanti bei vykdanti Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos narių pavestus uždavinius. Šiuo metu LKBS tinklo veikloje dalyvauja per 900 narių ir tiktai trys- iš Zarasų rajono. Tai rodo dar silpną bendruomenių sąjūdį mūsų rajone. Eiliniai žmonės jau nebetiki, kad jie nors kiek gali įtakoti valstybės ar rajono valdymą, t.y. dalyvauti tikroje savivaldoje. Žmonių apatiškumą, pilietiškumo stoką vaizdžiai demonstruoja seniūnaičių rinkimai. Labai mažai žmonių ateina į seniūnaičių rinkimus, o ir savivaldos įstatymas surašytas taip, kad seniūnaitį gali „išrinkti“ keletas žmonių (nors ir vienas!?). Deja, taip yra ne vien tik Zarasų rajone, bet daugelyje mūsų šalies rajonų. Šiandien įstatymus leidžia Seimas, sudarytas iš žmonių, išrinktų pagal partinį principą. Išrinktieji kažkodėl nenori kurti Lietuvoje tikrosios savivaldos ir piliečių visuomenės. Kartojasi tai, iš ko patyliukais žmonės šaipėsi dar tarybiniais laikais:

„Viskas liaudžiai ir dėl liaudies!..
O ta liaudis, kad ją biesas,-
Pats didžiausias liaudies priešas!“ [tada šį eilėraštuką girdėjau iš grįžusiojo tremtinio lūpų].

Tikėkimės, kad susikūrusi Nacionalinė bendruomenių sąjunga pajėgs pakreipti įvykius kuriant piliečių visuomenę mūsų kaimuose ir miestuose. Steigiamąjame susirinkime buvo daug kalbėtojų. Visus sunku įvardinti. Atmintin įstrigo docento Antano Kulakausko (iš M.Riomerio universiteto) posakis: „Šis susirinkimas tikriausiai taps istoriniu įvykiu pilietinės visuomenės plėtroje. O gal ir netaps, jei mes nepajėgsime išjudinti eilinių žmonių...“

O kaip jus išjudinti, mielieji kaimynai? Kaip panaikinti visuotinį žmonių nusivylimą?

Visų pirma savivaldos įstatymas turi būti toks, kad eiliniai žmonės pamatytų, jog jie GALI ĮTAKOTI valdymo procesus bent savo seniūnijos, o po to- rajono savivaldybės lygmenyje.

Dabar Seime daug kalbama apie rajono mero rinkimų galimybę. Tačiau vien to yra maža.

Kauno bendruomenių centrų asociacijos pirmininkas prof. Ramūnas Navickas susirinkime iškėlė dviejų pakopų savivaldos rinkimų idėją. Tai reiškia, kad žemutinėje pakopoje žmonės, gyvenantys seniūnijoje, turi rinkti seniūnijos tarybą ir seniūną, o jau aukštesnėje pakopoje būtų renkamas rajono meras.

Šių eilučių autorius pasiūlė susirinkusiems pagalvoti apie seniūnijos tarybų rinkimo būdą (modelį), kuris įtrauktų visus eilinius žmones į seniūnijos tarybos formavimą. Šio būdo esmė yra tokia.

Žemiausioje pakopoje (apačiose) 10 (apie 10) kaimynų renka juos atstovaujantį vyresnįjį žmogų. Šie vyresnieji renka (tokiu pačiu būdu) iš savo tarpo labiau vyresnįjį (antroji pakopa) ir t.t. Priklausomai nuo seniūnijos dydžio tam tikros pakopos vyresnieji automatiškai taptų seniūnijos tarybos nariais. Taip (iš apačios!) suformuota taryba galėtų rinkti savo vyriausiąjį, t.y. seniūną (arba bent patvirtinti seniūno kandidatūrą (siūlomą iš viršaus).

Savo ruožtu seniūnai galėtų iškelti mero kandidatūrą. Tačiau iškeltą mero kandidatūrą jau turėtų rinkti visi rajono gyventojai (įstatyme nurodant būtiną rinkėjų minimumą).

Tik pakopiniu būdu "apačios" bus įtrauktos į seniūnijos ir rajono valdymą. Nebeliktų problemų ir su balsavimo aktyvumu.

Galima būtų įstatyme numatyti ir papildomą rinkimų būdą tuo atveju, jeigu apačios (kaimynai) būtų pasyvūs ir nerinktų aukščiau aprašytuoju pakopiniu būdu savo tarybos ir seniūno. Neįvykus pakopiniams rinkimams galima būtų taikyti dabar įprastą balsavimo sistemą.

Esu giliai įsitikinęs, kad pakopinė rinkimų schema turėtų veikti visada. Tik reiktų žmonėms ją išaiškinti. Beje, aprašytas pakopinis valdymo modelis nėra sugalvotas dabar. Jis yra aprašytas Senajame testamente, t.y. gal prieš 4000 tūkst. metų. Deja, žmonės jį pamiršo.

Koks bus savivaldos rinkimų modelis, dar parodys ateitis. Tikėkimės, kad eiliniai žmonės turės daugiau įtakos savivaldoje. Su tokia gera nuotaika mes išėjome iš Žemės ūkio rūmų ir nuvažiavome pažiūrėti Kauno vaizdų nuo Prisikėlimo bažnyčios stogo (žr. nuotraukas).

 

Jonas Punys
Antalieptės kaimo bendruomenės pirmininkas,
Nacionalinės bendruomenių sąjungos tarybos narys