Ukmergės rajono Valų kaimo bendruomenė ir  Siesikų miestelio bendruomenė, apsijungusios pagal bendradarbiavimo sutartį, vykdė projektą „Vietos bendruomenių glaudesnis bendradarbiavimas ir bendradarbiavimo  su Prancūzijos  bendruomenėmis užmezgimas“. Projektas Nr.4NT-KV-11-1-0039-PR001 įgyvendinamas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės “Techninė pagalba“ veiklos sritį „Nacionalinis kaimo tinklas“. Jo tikslas - pasidalinti bendruomenių  sukaupta patirtimi kaimo plėtros srityje ir informacijos apie savo veiklą sklaida ,naujos patirties, naujų  idėjų bendruomenių veiklai tobulinti, paieška.

Teikdami projektą ir organizuodami kelionę dėl teminių susitikimų su Luaros krašto kaimo šeimų asociaciją, daug bendravome su jos atstove Vanessa Chapeau, rinkomės temas kurios būtų aktualios tiek mums tiek jiems.  Pasirinktos temos:

 1.Bendruomeniškumo skatinimas, kaimo šeimų(gyventojų dalyvavimas NVO veiklose, savanorystė.

2.Partnerystė tarp kaimo plėtros dalyvių.

3.Darbo vietų kaimo vietovėse sukūrimo skatinimas.

4.Jaunimo iniciatyvų likti ir gyventi savame kaime skatinimas.

Pagal šias temas  planavome susitikimus ir visą tai aptarėme su partneriais.

 Prieš vykdami į planuotą kelionę aiškinomės Lietuvos ir Prancūzijos kaimo bendruomenių sąvokas. Sužinojome, kad Prancūzijoje kaimo bendruomenė buvo pripažinta dar prieš Didžiąją revoliuciją. Ji laipsniškai formavosi iš kaimo parapijos. Svarbiausias jos uždavinys buvo bendro turto valdymas. Kaimo bendruomenė Lietuvoje egzistavo iki kaimų išskirstymo į vienkiemius. Po to išliko tik jos elementai. Dabar kaimiškosios bendruomenių organizacijos pirmiausia siekia išjudinti vietos gyventojus iš kasdienės rutinos, telkti juos bendrai veiklai, skatina patiems ieškoti kelių ir būdų spręsti savo ekonomines, socialines, aplinkosaugos, kultūrinio gyvenimo, švietimo problemas. Nauji kaimo bendruomenių projektai skatina aktyvų kaimo žmonių dalyvavimą tiek valdymo procesuose, tiek savo vietovės ir krašto puoselėjimo bei kultūros išsaugojimo srityse.

Smalsu buvo ne tik sužinoti, bet ir pamatyti abiejų valstybių panašumus ir skirtumus, pasidalinti savo patirtimi ir padiskutuoti mus dominančiomis temomis ir pasisemti naujų idėjų ateities veikloms

Atvykę į Prancūziją pirmiausia aplankėme ekologiškų daržovių augintojo ūkį. Jame auginamos įvairios daržovės, kurios yra realizuojamos per AMAP (asociacija smulkiesiems žemdirbiams palaikyti). Tame ūkyje dirba 4 darbuotojai. Nuo 2009 m. ūkyje dirba 2 jaunuoliai atvykę iš miesto, kurie nori išmokti ūkininkauti, kad paskui patys galėtų įkurti savo ūkį. Ūkininkas dirba 4.5 ha žemės, o jo užaugintomis daržovėmis yra pamaitinama 200 miestiečių šeimų. Kasmet ūkininkas iš valstybės gauna 2 tūkstančių eurų paramą. Su piktžolėmis kovoja uždengdami lysves lauke ir šiltnamyje agro plėvele, o kenkėjus naikina įvairiomis bakterijomis ir muselėmis, kurios suėda kenkėjus. Jokių problemų dėl daržovių realizavimo neturi, nes kiekvieną pirmadienį veža daržoves į miestą, kur kiemelyje laukia metams abonementus išsipirkę miestiečiai. Pabendravę ir nuodugniai išsiklausinėję kas kaip vyksta vykome realiai pamatyti kaip veikia prekybos sistema. Nuvykę į Paryžių susitikome su AMAP nariais ir viename iš AMAP kiemelių pamatėmė kaip paskirstomos ūkininko atvežtos daržovės. AMAP asociacijos miestiečiams taip pat padeda visiškai neprarasti ryšio su kaimu. Vartotojai bent kartą per metus svečiuojasi pas ūkininką, nerotai talkininkauja nuimant derlių, o savo vaikams gali pirštu parodyti, kad bulvės ant medžių neauga.
Atvežtas daržoves pasikeisdami skirsto patys abonementus įsigiję gyventojai. Jos sudedamos į mažesnes pintines, kurios kainuoja 11 eurų ir didesnes už 15 eurų, kurias pasiima vartotojai. Į krepšelius patenka tos daržovės, kurios tuo metu auga. Kas du mėnesius ūkininkas gauna pinigus už parduotas daržoves. Jeigu gyventojas neatvyksta atsiimti savo krepšelio, tai pasiūloma kitiems gyventojams, kurie neįsigijo abonemento metams, o jeigu ir jie nepaima, tai krepšelis atitenka tiems, kas tą dieną ruošė krepšelius. Ne vien daržoves, bet ir pieną, duoną, jautieną, ėrieną, kiaušinius, karvės ir ožkos sūrius, alų, šokoladą, alyvų aliejų galima įsigyti kitomis savaitės dienomis.
Kad sužinotume kaip sekasi Prancūzijos bendruomenėms  susipažinome su Prancūzijos Luaros krašto kaimo šeimų asociacijos nariais. Iš viso yra 550 asociacijų, kurioms priklauso 45000 šeimų.  Savo veiklą pristatė asociacijos SUMER prezidentė Pascale Liotard. Plačiau apie asociacijos veiklą kalbėjo Familles Rurales direktorius Dominique Motteau. Asociacija įkurta 1945 metais, nes reikėjo patenkinti daugumos šeimų poreikius. Tuo metu žmonės labai sunkiai gyveno, neturėjo reikiamų daiktų, trūko maisto. Kelios šeimos pasidalindavo būtiniausiais prietaisais, keisdavosi daiktais. Dabar asociacija padeda kaime gyvenančioms šeimoms, įtraukia žmones į įvairią veiklą. Paskutinius 10 metų pagrindinė veikla – žmonių mokymas. Asociacija susideda iš savanorių, kurie įgyvendina bendruomenės narių norus. Ukmergės krašto bendruomenių sąjungos pirmininkė ir Valų kaimo bendruomenės pirmininkė Angelė Jokubynienė supažindino su Lietuvos ir mūsų rajono bendruomenių veikla. Siesikų miestelio bendruomenės  pirmininkė Leokadija Talalienė pristatė Siesikų bendruomenės veiklą, supažindino su vykdytais projektais. Pristatė bendruomenės pagrindines veiklos sritis - socialinių paslaugų teikimą, kultūrinę – sportinę veiklą, vykusius mokymus, materialinės techninės bazės stiprinimo būdus, vaikų užimtumo didinimą Vaikų dienos centre ,,Spindulėlis“, bendradarbiavimą ir savanoriško darbo organizavimo galimybes.

Atstovė ryšiams su tarptautiniais projektais Vanessa Chapeau pristatė savo veiklą. Ji yra atsakinga už pagalbą rašant projektus, mainų programas, užimtumo su jaunimu organizavimą. 2004 m. užmezgė ryšius su Molėtų rajono Skudutiškio akademija. Abiejų valstybių vykdomas bendras projektas, kurio tikslas – pagalba šeimoms, kurios gyvena kaime. Tokių kaip socialinės rizikos šeimų nėra, jeigu kyla kokių problemų, tai pagalbą suteikia katalikiškos bendruomenės. Šeimos, kurios priklauso bendruomenei, per metus sumoka 24 eurų nario mokestį ir gali pasirinkti vieną nemokamą veiklą. Jeigu nori užsiimti dar viena kokia papildoma veikla, už tai jau reikia sumokėti 35 eurus ketvirčiui. Veikia Vaikų dienos centrai. Kadangi trečiadieniais pamokų mokyklose nėra, vaikų užimtumas vykdomas Vaikų dienos centruose ir vyksta neformalus ugdymas .Vaikai nuo 3 iki 11 metų amžiaus kiekvieną trečiadienį atvyksta į centrą, su kuriais dirba savanoriai, o vyresnieji, nuo 12 iki 18 metų, renkasi ne tik trečiadienį, bet penktadienį vakare ir šeštadienį po pietų. Centrus gali lankyti tik bendruomenės narių vaikai.  

Toliau pažintis tęsėsi su Saumur kaimo bendruomenės nariais. Jie sakė, kad apsijungė norėdami geriau susipažinti vieni su kitais ir galėtų kartu dirbti. Kaimelis turi Meriją, kur mus ir priėmė, o meras yra savanoris tik to kaimelio gyventojas. Padengiamos tik mero telefono ir kuro išlaidos. Susirinkimai vyksta vakarais po darbo. 120 žmonių, kurie yra pensininkai renkasi du kartus per savaitę. Organizuoja šventes, susitikimus. Nemokamai gali lankyti teatro, piešimo, kantri šokių, piešimo ant šilko, skiautinių užsiėmimus. Organizuojami mokomi anglų kalbos kursai, nes anglai pensininkai perka namus Prancūzijos kaimuose, todėl vietiniai gyventojai nori išmokti kalbėti angliškai, kad galėtų bendrauti su atvykėliais. Savanoriai pristatė veiklas, kuriomis nemokamai užsiima gyventojai. Suaugusieji mokosi piešti. Užsiėmimai vyksta antradieniais. Lapkričio mėnesį organizuoja parodą. Fotografijos  užsiėmimai vyksta trečiadieniais. Teatro mokytojas, pristatęs savo veiklą pabrėžė, kad jie spektaklių nestato, bet mokosi kaip reikia juos statyti. Visas priemones, reikalingas užsiėmimams, žmonės perkasi patys. Jeigu įvairiems renginiams paaukojami pinigai, tai mokesčių inspekcija tuos pinigus žmogui grąžina.

 Apžiūrėję remontuojamą Merijos pastatą nuvykome į vaikų, nuo 3 iki 11 metų amžiaus, Vaikų dienos centrą, kuris įsikūrė buvusios mokyklos pastate. Mus pasitiko du savanoriai jaunuoliai, o smalsios mažųjų akutės įdėmiai stebėjo mus. Visus nustebino, kad kartu su vaikais dainuoja ir žaidžia vaikinas ir mergina. Tačiau mums buvo paaiškinta, taip yra todėl, kad vaikai galėtų pasijusti esantys tartum šeimoje, kur yra tėtis ir mama. Vaikų darželių kaimuose nėra, jie yra tik miestuose. Ateidami į centrą vaikai valgyti atsineša patys, o po darbo tėvai pasiima vaikus.

Pavažiavę iki kito kaimelio, išvydome dar vieną vyresniųjų vaikų dienos centrą. Mus pasitiko centro vadovas. Jis paaiškino, kad du darbuotojai, kurie dirba centre, gauna atlyginimą. Centras finansuojamas valstybės. Šeimos moka labai mažai.  Jaunuoliai centrą lanko noriai. Jie čia sportuoja, kepa pyragus, gamina valgyti, žaidžia įvairius žaidimus. Tuo greit įsitikinome patys. Vos pravėrę centro duris pamatėmė jaunuolį, stovintį prie viryklės ir kepantį blynus. Ant stalo stovėjo iškepti pyragai. Visi su malonumu ragavome vaikų pagamintus patiekalus, o jie iš tiesų buvo labai skanūs. Apžiūrėjome didelę sporto salę, pamatėme kokius žaidimus žaidžia vaikai. Pabendravę atsisveikinome, tikėdamiesi, kad dar kartą kada nors susitiksime.Buvo labai įdomu bendrauti su nuoširdžiais žmonėmis.

 Mūsų pažintis su Prancūzija tęsėsi privačiame Andže žemės ūkio universitete, kuriame yra ruošiami inžinieriai. Tai yra kažkas panašaus kaip konsultantai, konsultuojantys įvairiose su verslu susijusiose srityse. Labai išsamiai apie mokyklą ir Prancūzijos švietimo sistemą papasakojo universiteto prorektorius ryšiams su užsieniu Stephane Brochier. Prancūzijos švietimo sistemą sukūrė Napoleonas Bonapartas. Atėjęs į valdžią pamatė, kad nėra žmonių, kurie padėtų valdyti šalį. Apsilankęs universitetuose pastebėjo, kad nėra gerų specialistų. Jis įkūrė naujas aukštąsias mokyklas, kurios lavintų žmones, o jie būtų gerai pasiruošę atlikti savo darbą. Ir dabar aukštosios inžinierinės mokyklos tęsia Napoleono darbą, ruošia praktikus. Prancūzijoje yra 20 aukštųjų žemės ūkio mokyklų. Iki 1970 metų Andže aukštąją mokyklą valdė jėzuitai. Dabar šios mokyklos savininkai yra senieji šios mokyklos mokiniai. Mokykloje dirba 110 profesorių, mokosi 3600 studentų. 142 studentai yra iš kitų šalių. Lietuvių dabar nėra, tačiau prieš du metus vienas studentas sėkmingai baigė studijas. Į inžinierinę mokyklą patekti yra sunku, nes būna didelis stojančiųjų skaičius – 15 stojančiųjų į vieną vietą. 5% - 6% studentų yra ūkininkų vaikai, kurie dažniausiai perima tėvų ūkius. Kasmet 500 studentų vyksta stažuotis į užsienį. Jie ten mokosi 8 mėnesius. 60% studentų jau tą pačią dieną gavę diplomus turi darbą. Kiti darbą susiranda labai greitai. Labai geras paruošimas yra todėl, kad 3 savaites studentai mokosi universitete, 3 savaites dirba firmoje, 3 savaites mokosi ir vėl dirba. Mokymas yra efektyvus, nes universitetas dirba kartu su įmonėmis, kurioms reikalingi specialistai, žino jų poreikius. Įmonių vadovai dažniausiai yra baigę šią aukštąją mokyklą, todėl noriai priima studentą - stažuotoją, kuris įmonei duodą nemažą naudą. Įmonė stažuotojui moka 420 eurų į mėnesį. Mokslas mokamas, bet 55% apmoka valstybė, o likusią dalį įmonės sumoka už įvairius tyrimus. Kiekviena įmonė pasirenka mokyklą, kuriai turi mokėti 1% - 2% mokestį. Jeigu įmonė nesumoka, tai skirtumą turi sumokėti aukštoji mokykla.

Mindaugas Sakalauskas kuris, beje buvo mūsų vertėjas ir pagalbininkas nes puikiai kalba prancūziškai,  pristatė Lietuvos Aleksandro Stulginskio universitetą kuris anksčiau turėjo ryšių su šiuo universitetu ir norėtų tuos ryšius atkurti.

Grįžtant prie temos darbo vietų kaimo vietovėse sukūrimas susitikime su Andžė  Žemės ūkio rūmų atstovais jų erdviose ,daug darbuotojų turinčiose patalpose. Sužinojome, kad Žemės ūkio rūmai – tai asamblėja. Asamblėja yra renkama. Į asamblėją išrenkami vien tik žemdirbiai, kurie negali turėti savo ūkio. Jie nėra valdžios atstovai, o tik patarėjai augalų ir gyvulių auginimo, buhalterijos klausimais. Visuotinis susirinkimas renka valdybą, kuri renkasi vieną kartą per mėnesį ir priima sprendimus, kuriuos patvirtina asamblėja. Susirinkę ūkininkai pasako kokius klausimus reikia spręsti. Kiekviena ūkio šaka turi po vieną patarėją, specialistą. Mus supažindino su ekologinių ūkių vystymusi. 3,5% - 4% pagaminama ekologiškos produkcijos. 30% užima gyvulininkystė, 50%  - augalininkystė, o toliau vynuogininkystė, daržininkystė, uogininkystė, dekoratyvinių medelių auginimas. Per metus užauginama 4 milijonai kiaulių. 60% ekologiškos mėsos inportuojama iš Danijos. Iš viso yra 1797 ekologiniai ūkiai.

Aplankėme ekologiškų produktų parduotuvę, kurią įkūrė 7 ūkininkai. Parduotuvėje dirba dvi pardavėjos. Ūkininkai atveža savo produktus už kuriuos gauna 80%, o 20%  lieka parduotuvei. Parduotuvė turi daug nuolatinių pirkėjų. Pirkėjai mėgsta pasikalbėti su pačiais gamintojais. Mums bebūnant parduotuvėje savo prekes atvežė druskos gamintojas. Jis papasakojo apie skirtingai įpakuotą druską. Įsigiję ekologiškų produktų, užbaigėme pažintį su Prancūzijos kaimu.

Kelionė buvo išties įspūdinga, juk sutikome tiek daug bendraminčių, kurių veikla mažai kuo skiriasi nuo mūsų, užmezgėme naujas pažintis ir gavome daug atsakymų į mus dominančias temas. Daugeliui bendruomeninkų ši kelionė buvo pirma pažintis su Europos šalimis nes daugelis iki šiolei niekur nebuvo keliavę. Bendraudami suradome labai daug panašumų, pasisėmėme naujų įdėjų, kurias galėsime įgyvendinti. Svarbiausia supratome  kad mums, mūsų šalies žmonėms reikia išmokti dirbti kartu ir užsidirbti, o ne egzistuoti gyvenant iš pašalpų ir nieko neveikti.

 Grįždami dalinomės patirtais įspūdžiais, džiaugėmės, kad ir mes visuomenininkai galime prisidėti prie geresnio gyvenimo kūrimo kaime. Tik labai norėtųsi, kad visi žmonės suprastų, jog tik ,,daug rankų didžią naštą pakelia“. Labai džiugu kad užsimezgė glaudus bendradarbiavimas kuris ateityje peraugs į bendras veiklas ir bendrus projektus. Patirtų įspūdžių neįmanoma sutalpinti popieriaus lape visą tai reikia pačiam patirti.

Už puikią, dalykišką pažintinę kelionę esame labai dėkingi Lietuvos kaimo tinklui, kuris suteikė galimybę pasijusti pilnaverčiais žmonėmis.