Šių metų rugsėjo 6-9 dienomis Švedijoje vyko tarptautinis renginys, pavadintas skambiu „Švedijos kaimo parlamento“ vardu. Renginys organizuotas šiemet jau dvyliktą kartą iš eilės. Anksčiau jo darbas buvo panašesnis į parlamento darbą, kuriame būdavo diskutuojama ir bandoma priimti sprendimus. Šiemet organizatoriai pirmą kartą renginiui suteikė konferencijos formą. Lygiagrečiai vyko keletas programinių renginių . Bendras dalyvių skaičius- apie 1000 asmenų. 

Vienas Švedijos kaimo parlamento renginių- tarptautinė programa:

„Europinė jaunimo politika kaip kaimo plėtros įrankis“.

Būtent į šį renginį buvo pakvieti du Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos atstovai. Į Švediją vyko Virginija Šetkienė (LKBS atstovė) ir šių eilučių autorius (LKBS valdybos narys ir Antalieptės kaimo bendruomenės narys). V.Šetkienė taip pat dalyvavo PREPARE tinklo dalyvių susitikime.

Tarptautiniame renginyje dalyvavo Latvijos, Estijos, Vokietijos, Niderlandų, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Slovėnijos, Albanijos ir kitų šalių atstovai (iš viso apie 100 svečių iš užsienio). 

Visi kaimo parlamento renginiai vyko pietų Švedijos apskrityje Blekinge, jos nedideliame Ronneby mieste. Tiksliau- šio miestelio pakraštyje esančioje gydykloje „Ronneby Brunn Spa“. Tai- jau senokai veikianti gydykla, savo pavadinimui gavusi žodį „Brunn“ (lietuviškai- „rudas“ dėl mineralinio vandens, kurio sudėtyje daug geležies). 

Plenarinių posėdžių, seminarų ir kitokių renginių buvo tiek daug, kad sunku viską perteikti apibendrintai, palyginti švedų gyvenimą su lietuviškuoju. Autoriaus manymu Švedijoje yra aukštesnio lygio demokratija visoje šalyje apskritai, o kaimuose- aukštesnio lygio išsilavinimas ir kultūra negu Lietuvoje. Tačiau problemos yra panašios,- ir ten yra bedarbių, ir ten eiliniai žmonės išvažiuoja užsidirbti į turtingesnę šalį (ypač į kaimyninę Norvegiją), ir ten politikai uždarinėja mokyklas bei sveikatos apsaugos punktus kaime (negirdėjau nieko apie kaimo gaisrinių uždarinėjimą), ir ten kaimo žmonės galvoja, kad politikai (gyvendami miestuose) nepakankamai žino kaimo realybę.

Plenarinių posėdžių metu buvo iškviesta eilė Švedijos ministrų ir politikų „ant kilimėlio“. Buvo įdomu pasiklausyti jų debatų („Ronneby Brunn Spa“ kongresų rūmuose plenariniai posėdžių metu buvo sinchroninis vertimas į anglų ir vokiečių kalbas). Įsiminiau keletą sąmojingų frazių, delikačiai pašiepiančių miesto politikus.

„Jie nevažiuoja į kaimus, nes ten kartais sklinda nemalonus kvapas“.

Bene labiausiai patiko dialogas, išryškinantis vieną esminių skirtumų tarp gyvenimo mieste ir kaime.

Miesto politikas klausia kaimietį:

- Ką jūs veikiate laisvalaikiu?

Atsakymas:

- Einu skaldyti malkų.

Taigi...

Labai patiko rugsėjo 8 d. (šeštadienį) plenarinio posėdžio metu daryti maištingi pranešimai, kurių bendras pavadinimas lietuviškai būtų:

„Prakeikimas! Žmonės ir visi kūrėjai, sukilkite! (angl. “Damn it! People and creatures of all kind, revolt!) 

Dviejų „sukilimų“ (maištų) reziumė 

„Kaimo ligoninės Dorotėjoje okupacija“.

Maišto esmė: politikai nutarė uždaryti kaimo ligoninę (Lietuvoje tai būtų sveikatos apsaugos punktas ar maža ambulatorija). Žmonės tam pasipriešino ir 2012 m. vasario 1 d. užėmė (okupavo) jos patalpas. Ligoninė veikia, bet žmonės pasikeisdami ten budi (net naktimis bent vienas žmogus lieka patalpoje). Niekas nedrįsta jų iš ten išvaryti. Maištas dar tęsiasi. Jo vadovė- pagyvenusi moteris (gal buvusi mokytoja ar sveikatos apsaugos darbuotoja). Deja, programoje „maištininkų“ pavardės nebuvo atspausdintos. Posėdžio vedėja jas skelbė, bet sunku buvo užsirašyti iš klausos. Todėl ir čia „išlaikysime anonimiškumą“.

Po pranešimo pagalvojau (nors garsiai nepasakiau švedams) :

-          Lietuvoje niekas su tokiais maištininkais nesiterliotų. Atsiųstų 240 policininkų ir išneštų tą budintį žmogelį arba kojomis į priekį, arba galva“. 

„Gotlando sukilimas“.

Toje mokykloje 2008 m. buvo tik 9 mokiniai.

Gotlando salos kaimuose (panašiai kaip ir Lietuvoje) yra „sodybų tuštėjimo metas“, nes kaimo žmonėms sunku pragyventi iš savo tradicinių verslų. Antra vertus, jaunimas bėga į didmiesčius. Daugelį kaimo sodybų yra supirkę miestiečiai, kurie dažniausiai ten tik vasaroja (paminėtina, kad Gotlande vasarnamį turėjo ir garsusis švedų kino režisierius ir scenaristas Ingmar Bergman).

Energingoji kepėja parašė 60 laiškų vasarnamių savininkams. Daugelis ją parėmė.

„Mažai vaikų?“ sakė ji. „Pagimdžiau savo penktąjį vaiką“. J

Ji organizavo susirinkimus su aplinkinių kaimų gyventojais. Į vieną susirinkimą atvyko net 500 žmonių, nes ir jiems jau grėsė kitų 10-ties mokyklų uždarymas.

Galutinis rezultatas,- kepėja laimėjo šią kovą. Jos kaime 2010 metais buvo atgaivinta ikimokyklinė įstaiga, o dabar jau veikia ir pradinė mokykla. Susivieniję Gotlando senbuviai organizavo naujų šeimų įkėlimą į tuščius namus. Taip jie tikisi atsilaikyti prieš kaimo sunaikinimą Gotlande. 

Ir kaip čia neprisiminti analogiško „sukilimo“ Lietuvoje (Zarasų rajone). Baibių kaimo žmonės ir mokytojai priešinosi jų mokyklos uždarymui. Deja, jie pralaimėjo tada (tai jau pasakiau garsiai savo pažįstamiems švedams).

Penktadienį, rugsėjo 7 d. tarptautinės programos „Europinė jaunimo politika kaip kaimo plėtros įrankis“ rytinio seminaro metu buvo padaryti penki pranešimai, susiję su jaunimo bedarbystės problemomis. Kalbėjo Vokietijos, Albanijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai. Šių eilučių autorius padarė pranešimą „Filosofinis požiūris į jaunimo bedarbystę“  

Jonas Gediminas Punys, techn. m. dr.

LKBS valdybos narys,

Antalieptės kaimo bendruomenės narys