Šis bendravimas vadinasi – SAVANORYSTĖ. Bet visas tokio darbo kilnumas, padorumas mūsuose pasklido ne dėl gražaus pavadinimo, o todėl, kad jį pradėjo žmogus dar nebūdamas bendruomenės nariu, o juo tapo atėjęs su noru įsijungti į mūsų veiklą, jau nešinas dideliu, baigtu darbu, kurį reikėjo tik realizuoti. Klausimas, kodėl žmonės, patys to nežinodami, dirba savanorišką darbą? Vieni, norėdami kaip nors padėti sprendžiant įvairias problemas. Kiti nori būti reikalingi kam nors, ko jie patys nesugeba pasidaryti. Dar kiti save atranda savanorystėje bendraudami su platesniu ratu žmonių jau už savo manų slenksčio.

                    Aš ketinu papasakoti dar apie kitokią savanorystės priežastį. Tas žmogus į mūsų bendruomenę atnešė dar ir gražią idėją. Tai Zita Krikštanaitė - Supronienė iš Liktėnų kaimo. Jos šeima ūkininkauja. Kai mama atgulė į ligos patalą ir Zitai teko net keletą metų daugiau laiko praleisti prie sergančiosios, negu dirbant laukuose, va tuokart jai ir gimė idėja: primegzti daug vilnonių kojinių kuriems nors vaikų namų auklėtiniams. Mezgė nesiekdama pelno. Gražiai kojinaites suporuodama, tik vis nežinodama, kuriems vaikams padovanoti. Pagaliau atsitokėjo, kad ir Betygaloje, aplinkiniuose kaimuose yra vaikų. O kojinių, tinkančių net suaugusiems  taip pat yra. Ir pati atnešė jas, kartu su bendruomenės pirmininke Gema Račiene, tarybos nare Irena Jankauskiene, bendruomenės nariu Aleksu Mėžiniu išdovanojo daugiavaikėms šeimoms ar sergantiems.

                   Kaip pažvelgsi į tokį Zitos nesavanaudišką darbą, kaip jį įvardinsi, bet tai visapusiai gražus, kilnus, ne veltui pro pirštus leistas laikas. O ir mūsų bendruomenei pamėtėjo naują idėją –SAVANORYSTĘ daug platesne apimtimi.

                  Dėkui, kad tokie esate, pagal išgalias krutate. Jei kuriam kelelis į bendruomenę tolimas, galima namuose poilsiaujant imtis savanoriško darbo, kad „užmuštume“ ilgas, be darbo nuobodžias valandas

   Emilija Skudrienė, Raseinių r. laimų bendruomenės „Betygala“ tarybos narė