E.Maldeikis. Kurį kelią pasirinksime?

 Ilgai ėję tiesiu keliu, šiandien stovime kryžkelėje ir turime apsispręsti bei garsiai pasakyti, kur link suksime. Ar eisime Europos pramintu keliu ir taikysime europietišką socialinės ekonomikos modelį, ar vis dėlto rinksimės amerikietiškąjį rinkos fundamentalizmo, turbokapitalizmo, Rytų ir Centrinės Europos kelią? Niekas Lietuvoje apie tai nekalbėjo, nekalba, bet tikiuosi, kad artimiausiu metu prabils.

Neabejoju, kad žmonės palaikytų europietišką modelį ir pasisakytų už progresinių mokesčių sistemą ir stiprias socialines garantijas. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad uždirbant minimalų atlyginimą nereikia mokėti pajamų mokesčio ir dėl to nenukenčia sunkiau gyvenantys žmonės. Be to, pas mus yra susiformavusi tradicija ir poreikis kokybiškų viešųjų paslaugų – sveikatos apsaugos ir švietimo. Norime, o tai visai suprantama, kad šios paslaugos būtų europietiškos. Tačiau jos brangiai kainuoja, o pinigai švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugoms sukaupiami mokant mokesčius. Kuo daugiau jų surinksime, tuo geresnėmis paslaugomis naudosimės.

Laisvosios rinkos institutas lietuviams suformavo nuomonę, kad mokesčių mokėti nereikia arba jie turi būti labai maži. Jei tam pritarsime ir pasirinksime šį kelią, nesurinksime pakankamai pinigų į valstybės biudžetą, todėl negalėsime tikėtis ir reikalauti aukštos kokybės švietimo ir sveikatos apsaugos paslaugų. Aišku, visuomet yra išeitis - mokėti iš savo kišenės. Bet jei atlyginimas minimalus?

Laikas Lietuvai jau būtų pradėti spręsti ir žmonių konkurencingumo, kvalifikacijos, kuri priklauso nuo investicijų į švietimo sistemą ir žmogiškąjį kapitalą, klausimą. Jei neturėsime kvalifikuotų darbuotojų – pralošime. Visos kitos šalys į tai investuoja itin daug. Anksčiau mes buvome įdomūs, nes kokybiškas paslaugas galėjome suteikti už mažesnę kainą, dabar tokio konkurencinio pranašumo nebeturime.

Mūsų sukurta produkcija vakarams dar neįdomi, o rytams jau nebeįdomi. Žmonių kvalifikacija ir jų sukurtas kokybiškas produktas yra eksporto, kuriuo remiasi mūsų ekonomika, garantas. Visos civilizuotos šalys investuoja į švietimą, mokslą, išsilavinimą ir taip kuria ilgalaikius ekonominius šalies pagrindus. Tai užduotis ne vieneriems metams, tačiau apie tai pas mus nekalbama ir niekas nedaroma. Jei Lietuva lauks ir galvos – pavėluosime. Investavus į švietimą, reikės palaukti kelis dešimtmečius, kol bus galima mėgautis investicijų vaisiais. Deja, paskutiniai LR Vyriausybės sprendimai dėl aukštojo mokslo parodė, kad mokslas ir švietimas nėra ir nebus mūsų prioritetas. Ne studentiško krepšelio sunešti pinigai turi formuoti ilgalaikę mokslo ir švietimo politiką.

Kadangi girdžiu kalbas tik apie mokesčius ir kaip subalansuoti biudžetą, atrodo, kad tai yra kertinis akmuo, laikantis valstybės pamatus. Jei problema tik tokia, tai kalbėkime apie finansų ir biudžeto, o ne visos ekonomikos krizę. Tačiau mes ir visas pasaulis išgyvename pastarąją.