Po kaitrios vasaros atėjus rudeniui prasideda nauji darbai, nes reikia kaip tam žiurkėnui visas rudens gėrybes į rūsį susinešti. Tačiau juk vien maisto kūnui neužtenka – žmogui reikia ir dvasinio peno, o jo galima įgyti keliaujant. Todėl Nemakščių bendruomenės nariai rugsėjo 6 dienos ankstų rytą išsiruošė į Dzūkiją pasisemti jėgų, idėjų, pasigrožėti šiuo regionu, susitikti su įdomiais žmonėmis.
Jau nuo ankstaus ryto visus bendruomenės narius autobusan rikiavo bendruomenės pirmininkė Lina. Supažindinusi su Nemakščių seniūnijos bendruomenėse vykdomu projektu „Eismo saugumas bendruomenėse - 2014“ visus pamokė, kaip reikia elgtis kelyje, ir išdalino atšvaitus, o savo nuolatiniams pagalbininkams padovanojo po pirkinių krepšį su šviesą atspindinčiomis juostelėmis.
Visi su pakilia nuotaika ir plačia šypsena išriedėjome dideliu autobusu Nemakščių gatvelėmis Dzūkijos link. Turbūt retas po Dzūkiją keliaujantis smalsuolis neužsuka į vos už kelių kilometrų nuo Merkinės esantį Česukų kaimą, kuriame stovi bioenergetinė piramidė. Povilo ir Onutės Žėkų sodyboje pastatytas 12,5 metrų aukščio ir 22 metrų skersmens stiklinis kupolas bei kryžiai prieš jį kasdien pritraukia minias žmonių. Kiek pasivaikščioję po piramidę, pasimeldę, paprašę sau ir artimiesiems sveikatos išskubėjome į autobusą, nes mūsų laukė kelionė į Marcinkonis. Marcinkonys – didžiausias Lietuvos kaimas, kuriam pradžią davė miško žvalgų gyvenvietė. Jame aplankėme medinės sakralinės architektūros pavyzdį – Marcinkonių bažnyčią bei Dzūkijos nacionalinio parko etnografijos muziejų. Sužinoję daug ir įdomios informacijos keliavome į daugiausiai dėmesio sulaukiantį Lietuvos kaimą, architektūros paminklą – Zervynas. Atvykus į šį kaimą atrodė, lyg laikas būtų jame sustojęs prieš gerą šimtmetį. Miestelyje sodybos medinės, sienos iš gulsčių rąstų, kurie yra kirsti tik kirviu. Zervynų kaime visus stebino kryžkelėse stovintys aukšti kryžiai, papuošti baltomis prijuostėlėmis. Gidės lydimi pasivaikščioję po kaimą galiausiai patraukėme į Mančiagirės pusę, kur Ūlos upės pakrantėje atsiveria viena didžiausių Lietuvoje atodangų, bei išvydome mažąjį Dzūkijos stebuklą – Ūlos akį – vieną įspūdingiausių Dzūkijos krašto šaltinių. Kiek atsigaivinę šaltinio vandeniu, pasistiprinome ir išdundėjome į Panaros kaimą, kur susitikome su Pilnų namų bendruomenės atstovu, kuris pakvietė apžiūrėti vaistažolių ūkį bei įsigyti kvapnių arbatžolių, kurios čia ir auginamos. Pasisvečiavę Pilnų namų bendruomenėje, patraukėme aplankyti dar vieną Dzūkų kaimą – Liškiavą. Nuo Liškiavos piliakalnio grožėjomės ne tik miškingu Dzūkijos kraštovaizdžiu, bet ir paskutiniais metais atnaujinta Švč. Trejybės bažnyčia, garsėjančia stebuklingu Dievo Motinos paveikslu, kuris yra tapytas ant drobės ir dengtas sidabro apkaustu, bei po bažnyčia išlikusiu rūsiu, kur anksčiau buvo laidojami dominikonų vienuoliai, o dabar įkurtas muziejus. Na, o paskutinė mūsų kelionės stotelė - tai Merkinės piliakalnis, nuo kurio atsiveria į Nemuną įtekančio Merkio panorama. Šį, kaip ir kitus Merkinės apylinkės vaizdus, dėl išskirtinio grožio nuo seno vertino čia lankytis mėgę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai. Merkinės piliakalnis įsikūręs dešiniajame Nemuno krante, tarp Stangės ir Merkio upių. Visi užlipę ant piliakalnio aikčiojome nuo mums prieš akis atsiveriančio gamtos grožio. Galėjome įsivaizduoti, kokia tai buvo svarbi vieta Lietuvos valdovams.
Aplankę, apžiūrėję tiek daug įdomių vietų, vienbalsiai nutarėme, kad pasaulyje nėra gražesnio krašto kaip mūsų Lietuva. Pilni įspūdžių, pasisėmę daug idėjų, energijos, susidraugavę, prisilinkėję vieni kitiems ir prisižadėję bendruomenei su daina vėlai vakare grįžome namo. Manau, jog šios dienos kelionė dar ilgai išliks visų keliavusių atmintyje.
Kaip gera gyventi, kai tave supa meilė, nuoširdumas, pagalba ir geri draugai. Ačiū visiems už kelionės metu buvimą kartu, ačiū už gerą žodį, už pažadus – tikiuosi, kad jie bus įvykdyti.
Nuoširdžiai dėkojame Raseinių rajono savivaldybės tarybos Ūkio plėtros komitetui, nes kelionę iš dalies finansavo Raseinių rajono savivaldybė pagal Kaimo plėtros projektų finansavimo programą.
Nemakščių bendruomenės santalkos pirmininkė Lina Mejerienė
|