Ruduo - derliaus, lauko darbų pabaigos metas. Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos nariams – tai ir naujų įspūdžių, pažinčių, kelionių metas. Kasmet, pirmininkės Guodos Burokienės dėka, metų darbus vainikuojame išvyka į šalį, kurioje galime pasimokyti, pasidalinti patirtimi, rasti idėjų naujiems darbams.
Visą mūsų didžiulę delegaciją pasitiko Čekija neįprastai – pasidengusi sniegu. Visiems tai buvo malonus netikėtumas. Libereco senamiestis bei rotušė vakare atrodė itin įspūdingai kuomet pastatus apšviečiantys žibintai šviesos skliautu rėžė tamsos skraistę. Viešbutyje nepanorę ilsėtis galėjo aplankyti „Babilono“ pramogų centrą, kur laukė baseinai, pirtys. Kiti - patraukė pasižvalgyti po miestą, pabendrauti su vietiniais žmonėmis.
Draugiška atmosfera, nuoširdus bendravimas, pasirodo, gali ir ledą ištirpdyti. Jau sekančią dieną sniego nebebuvo, tik lietus ragino greičiau žengti į autobusą ir judėti pirmyn.
Kelias iki Prahos neprailgo kalbantis apie nuveiktus darbus įgyvendinant vietos plėtros strategijas, pavykusius projektus bendruomenėse, belaukiančius darbus ir renginius.
Koks bebūtų metų laikas, kiek kartų būtum buvęs, tačiau Praha moka pakerėti savo didybe ir jaukumu. Žengėme senamiesčio aikšte, tarsi po kojų būtų paklota visa turtinga šio miesto istorija. Karolio tilto sergėtojui patikėjome savo norus (sakoma, kad jei labai panorėsi – norai pildysis!). Aplankėme Prahos pilį, kurioje dar jaučiama karališkojo sosto didybė. Švento Vito katedra, aristokratiškieji sodai... vaizdai tarsi pakylėja ir neša istorijos šuoliais į tuos laikus, kai viešpatavo princai ir karaliai.
Vakare mūsų laukė ne ką mažesnis siurprizas – tarptautinis vakaras. Mūsų viešnagę Čekijoje papildė pažintis su dainingų, draugiškų ir nuoširdžių žmonių tauta – kroatais. Dainos ir šokiai pynėsi, akordeonas, lyg pereinamoji gairelė, grojo tai lietuvių, tai kroatų rankose. Iš tiesų, protingas žmogus buvo, kuris sakė, kad muzika – kalba, kurią supranta visi. Kas gi geriau tai supras jei ne bendruomenininkai.
Vėl nauja diena nešina naujais įspūdžiais. Vaikštome po Česky Krumlovo miestą ir praveriame viduramžių pilies menių duris. Paveikslai, indai, baldai, žmonių gyvenimai ir likimai – visa tai viduramžių dalis, prie kurios mums buvo lemta prisiliesti. Vakaras ateina taip greit, o įspūdžių tiek daug, kad dar prie čekiško alaus bokalo norisi pasėdėti ir paplepėti, padainuoti ir pasijuokti.
Nauja diena – naujos pažintys. Nuo pat ryto mūsų laukė kolegos iš Mlada Voizice VVG. Neprailgo laikas klausantis apie jų vykdomus projektus, numatomas veiklas vietos plėtros strategijos įgyvendinimo laikotarpiui. Puikių minčių kilo beklausant apie jaunų žmonių dalyvavimą tarptautiniuose projektuose, kurių tema – viduramžiai. Turėjome galimybę pamatyti vienos iš stovyklų filmuotą medžiagą. Matėme kaip bendruomenės pastangomis įsigyta technika padeda sukurti darbo vietas, bei sudaro galimybes bendruomenei tapti finansiškai stipresnei. Kolegos iš Mlada Voizice VVG maloniai pasakojo apie jau kelintus metus vykdomą projektą „E.turgus“. Šio projekto dėka sukurta bendruomenių, vietos verslininkų duomenų bazė, paslaugų ir prekių e.parduotuvė, vietos naujienų skiltis. Pasidalinome ir savo patirtimi. Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos pirmininkė Guoda Burokienė trumpai papasakojo apie situaciją Lietuvoje ir visų vardu įteikė atminimo dovanėles Čekijos VVG darbuotojoms. Diena pralėkė nepastebimai greitai. Gavę naujų minčių ir idėjų užtaisą visa tai dar ilgai aptarinėjome viešbutyje.
Su pirmais saulės spinduliais pajudėjome į UNESCO saugomą miestelį, kuris savo istoriją sieja su renesanso laikų pilimis, paveikslais, skulptūromis. Vėl mus supo prabangūs rankdarbiai, indai, baldai. Einant miesto gatve, kiekvienas namas tarsi nebyliai pasakojo savo istoriją. Tiktai Maro stulpų istorijos buvo daugmaž vienodos – kančios, baimės ir netekties istorijos.
Kokios bebūtų istorijos, jos visuomet baigiasi. Tiktai alaus istorija Čekijoje, tikimės, be pabaigos. Apsilankius vienoje iš alaus gamyklų pastebi, kad ne tik lietuviai brangina savo kulinarinio paveldo tradicijas. Jas šimtmečiais puoselėja ir čekai. Su pasididžiavimu ir nuoširdumu Budvaiser bravoro darbuotoja pasakojo apie nepaprastą alaus kelią iki vartotojo.
Paskutinis vakaras – siurprizų vakaras. Išrinkome kelionės džentelmeną (ne kiekvienas pajėgtų būti paslaugus 50 žmonių), kelionės frazę, kurioje „vyrauja apyniai“, ekskursijos ledi ir dar daug kitų nominacijų. Į autobusą buvo atskridęs net pašto balandis, kurio krepšyje laiškai keliauninkams. Kiekvienam atsirado geras žodis, komplimentas (net ir dovanėlė!).
Nebuvo vieno laiško, kurį mes visi rašėme be žodžių visą šią puikią kelionę. Jį rašėme, nes puikiai žinojome, kaip nelengva suorganizuoti keliones šitokiam dideliam kiekiui žmonių. O mums šios kelionės išties labai svarbios, reikalingos ir naudingos. Kiek daug laiko reikia paaukoti, kad apgalvotum visas smulkmenas idant kiekvienas liktų patenkintas išvyka. Rašėme žodžius žinodami, kad ši kelionių tradicija mums kaip paskatinimas dirbti ir stengtis; kaip raginimas suglausti pečius ir eiti pirmyn kas benutiktų.

Aušra Kazlauskienė
Prienų VVG