Darbotvarkė 21 (orig.klb. – Agenda 21),  Jungtinių Tautų legatas dar vadinamas  1992 m. “Žemės Pasitarimas” pradeda formuoti orientyrą Austrijoje. Jo esmė – vietos žmonės gali  patys priimti sprendimus, kurie gali įtakoti jų gyvenimus, vietos lygmeniu nepaliekant sprendimų priėmimo valstybės tarnautojams ar politikams.
Tai taip pat padeda daryti kaimo vietoves patrauklesnes ir padeda sulaikyti kaimo gyventojus nuo emigracijos į didesnes miesto vietoves.
Prieš pradedant detaliai nagrinėti dviejų studijų rezultatus kaimo vietovėse Austrijoje, turbūt būtų svarbu apžvelgti Darbotvarkės 21 plėtrą.

 

 

Žemės Pasitarimas sukūrė tuzinus skyrių ir šimtus puslapių, bet jo tikslas yra gana paprastas: leisti žmonėms patiems tvarkyti savo reikalus.
Pakankamai paprasta teoriškai, bet įgyvendinant praktiškai tai visiškai skritingas dalykas. Paprasčiau yra balsuoti rinkimuose ir deleguoti sprendimų priėmimą.
Darbotvarkė 21 apima kitokį požiūrį. Linco (Linz) Universiteto mokslininkai( Lincas - Aukštutinės Austrijos provincijos sostinė), vykdė dvi studijas šiuo klausimu. Jie norėjo išsiaiškinti kokie pokyčiai atsirastų jei žmonės patys pradėtų priiminėti sprendimus ir kokie tie pokyčiai galėtų būti.
Universteto Instituto Regioninei Aplinkos Ekonomikai profesorius Reinholdas Prievaseris (Reinhold Priewasser) paskelbė rezultatus, kurie rodo, kad nors rezultatai gali teigiami, vis dėl to yra ir pavojai.

 

 

Iki dabar pasaulyje pradėti vykdyti virš 6400 projektų pagal Darbotvarkę 21, iš kurių trys ketvirtadaliai Europoje. 260 projektų registruoti Austrijoje, kurioje aktyviausios buvo Aukštutinės Austrijos ir Stirijos (Styria) bendruomenės.
Pagrindinės sferos šiose Darbotvarkės grupėse yra: regioniniai produktai ir vietinis  tiekimas, turizmas ir poilsis, į kuriuos abu žiūrima kaip pasiruošusius išsiplėtimui, erdvės planavimas ir konstravimas, vaikai ir jaunimas, energijos saugojimas ir atsinaujinanti energija.
Nors projektai yra skirtingose įgyvendinimo stadijose, jie turi vieną bendrą dalyką – žmonės bendruomenėse pasidarė aktyvūs ir įsitraukę į veiklą. Iniciatyva davė impulsą, taigi vis daugiau ir daugiau žmonių ėjo į susitikimus skelbti savo nuomonę.
Bendruomenės išplėtojo visiškai naują “impulsą”. Kaip teigia Prievaseris, žmonės labiau susirūpino jų natūralia aplinka.

 

 

Abi studijos nustatė, kad kuo mažesnė bendruomenė, tuo didesnis mero vaidmuo. Daugumoje atvejų aktyviai dalyvavo 260 projektų, turėdami esminę įtaką Darbotvarkės procesams, palaikydami ryšį tarp bendruomenių ir administracijos struktūrų (valdžios struktūrų) ir sprendžiant pasieks ar nepasieks savo tikslus individuali grupė.
Dauguma iš 260 grupių turėjo teisę nemokamai naudotis kambariais ir infrastruktūra viešuose pastatuose. Jiems padėjo susiorganizuoti bendruomenės viduje ir viešųjų ryšių srityje, pavyzdžiui, bendruomenės vietos spaudoje.
Kiti svarbūs dalyviai yra išoriniai patarėjai, kurie gali išsklaidyti konfliktus ir racionalizuoti aktyvių žmonių pastangas.

 

 

Jie gali plėtoti labiau strateginį ir mažiau emocinį požiūrį, nukreipia požiūrį į vietos darbotvarkę-situaciją ir plėtoja diskusijų kultūrą, kurios dažnai nebūdavo praeityje.
Nuo 30 iki 40 proc. Darbotvarkės grupių pradinių pasiūlymų buvo perkelta į tikrovę. Taipogi, nuo 80 iki 85 proc. žmonių, kurie pradėjo dirbti su Darbotvarkės 21 grupėmis sakė, kad jų asmeninė patirtis buvo teigiama ir kad jie prisijungtų prie darbotvarkės grupių, jeigu jų būtų paprašyta.
Vis dėl to, ne viskas yra gražu. Žmonės būdavo sugniuždyti, kai grupės prarasdavo pradinį impulsą ir reikalai komplikuodavosi.

 

 

Dar daugiau, yra aiški rizika, kad žmonės gali būti sužlugdyti, nusivilti, kai pirminis veržlumas sulėtėdavo ir reikalai komplikuodavosi.
Jie suprato, kad vienas dalykas yra įvardinti rūpestį ar pateikti idėją, o kitas dalykas, rasti sprendimą, kuris tenkintų didžiąją daugumą bendruomenėje.
Šiame etape išorinio patarėjo vaidmuo yra svarbus. Studija taip pat rodo, kad sunku įtraukti jaunesnę kartą.